Naujienos

Įspūdžiai iš 49-ojo Tarptautinio seminaro

"Ĉiu neĉeestinto de tiu "mojosega" junulara renkontiĝo povas nur bedaŭri, ke ŝli maltrafis multajn interesajn programerojn kaj ĝuindan internacian etoson." ("Kiekvienas nedalyvavęs šiame "nerealiame" jaunimo susitikime gali tik apgailestauti, jog praleido įvairią, įdomią programą bei galimybę pasimėgauti linksma tarptautine atmosfera.")
Marteno, Slovakija (nepriklausomo dalyvio nuomonė)

Kaip atrodytų ideali Naujųjų metų šventė, jeigu galėtume ją nupiešti? Žinoma, svarbiausia – būrys gerų draugų , šiek tiek šampano , puiki nuotaika ir daug daug balto, puraus sniego, slopinančio fejerverkų aidą. Dar pridėkime krūvą įdomių paskaitų bei kursų , įtraukiančios ir nebepaleidžiančios muzikos koncertų , netikėtų akcijų, žaidimų. Ir viską padauginkime iš septynių. Septynios dienos šėlsmo ir puikios nuotaikos - būtent tokie yra puikūs Naujieji metai, būtent toks yra IS – Tarptautinis seminaras.

Labai sunku papasakoti nuosekliai apie renginį, kuris savyje talpina TIEK daug, todėl net nesistengsiu to daryti ir, tikiuosi, atleisite.

Pirmoji dalis. Skaičiai.

Skaičių buvo daug ir įvairių. Tikriausiai verta pradėti nuo to, jog šiais metais įvyko jau 49-asis Tarptautinis seminaras, trukęs septynias dienas (2005 12 27 – 2006 01 03) ir sutraukęs virš 160 dalyvių iš daugiau nei dvidešimties šalių. Bet buvo ir įdomesnių skaičių. Pavyzdžiui, keturi dalyviai atvažiavo dviračiais. Bauda už rūkymą ne tam skirtose patalpose - 800 eurų. Dar vienas ketvertukas skirtas dalyvių, atvažiavusių iš šalių, esančių už Europos ribų (du iš JAV bei po vieną iš Brazilijos ir Pietų Korėjos), skaičiui pažymėti. Bet skaičiai – tai statistika, kurios galbūt pakaks. Pereikime prie žodžių.

Antroji dalis. Žodžiai (kalba).

Prieš važiuodama į šį renginį girdėjau daugybę gąsdinančių gandų, jog didžioji dalis dalyvių "krokodilaus" (kalbės ne esperanto kalba) arba šnekės esperantiškai labai blogai. Grynas melas. Dalyviai ne tik puikiai (arba daugmaž puikiai) mokėjo tarptautinę kalbą, bet netgi ją naudojo. Visur ir daug. Žinoma, netrūko ir kitų kalbų: po esperanto antra populiariausia kalba renginyje neginčijamai tapo vokiečių, tačiau ji buvo naudojama tik tuo atveju, jei nebuvo kitos išeities, pavyzdžiui, bendraujant su dažnai besilankančiais vietos žurnalistais arba rengiant trumpus filmukus apie esperanto padedant profesionaliam vokiečių režisieriui... Tačiau ji visuomet būdavo išverčiama bei adaptuojama įvairiašalių klausytojų ausims. Kaip bebūtų keista, trečioji vieta kalbų trejetuke atitenka... japonų kalbai! Visiškai atsitiktinai vokietės Helenos, studijuojančios šią kalbą bei gyvenusios Tekančios Saulės šalyje, organizuota japonų kalbos pamokėlė peraugo į daugybę dalyvių sutraukiančius kursus ir įdomias paskaitas apie šalies kultūrą, papročius bei žmones. Tačiau vis dėlto didžioji dalis žodžių, besiblaškančių tarp pastato sienų, buvo ištarti esperantiškai...

Trečioji dalis. Pastatas (vieta).

Tarptautinis seminaras vyko Jaunimo namuose gražiame, viduramžių dvasia alsuojančiame Ksanteno miestelyje Vakarų Vokietijoje, netoli Belgijos bei Olandijos sienų. Oficialiai. O realiai viskas buvo taip: įlipate į autobusą miestelio centre, važiuodami grožitės senoviniais pastatais. Tada pastatai baigiasi, prasideda laukai, dar spėjate pamojuoti bažnyčios bokštui, laukai tęsiasi, pranyksta net medžiai (bet laukai tikrai žavūs, natūraliai žali viduržiemio apsupty), o jūs važiuojate. Ir štai tame žaliame žolės glėby pasirodo vienišas pastatas, Jaunimo namai, kuriame ir vyko seminaras. Visų pirma, apie Ksanteno alsavimą viduramžių dvasia nėra nė ko kalbėti - net jei miestukas būtų šnopavęs, čiaudėjęs ar prunkštęs, to nesigirdėtų. Visų antra, tai buvo pirmoji renginio organizatorių klaida, kurią išvydo atvykę dalyviai, nes: a) tapo praktiškai neįmanoma pasiekti miestelį, jame esančias parduotuves ir kitus civilizacijos atributus; b) dalis vargšelių, taip vadinamų "memzorgantų" (žmonių, besirūpinančių maistu ir miegančių miegmaišiuose), gyveno miestelyje esančioje mokykloje toli toli nuo renginio vyksmo vietos. Tai yra gera valanda kelio iki Jaunimo namų ir atgal per žaviai žalius laukus lyjant, sningant, pučiant lediniam vėjui. Ir tai buvo pirmieji metai, kai organizatoriai šitaip žiauriai atskyrė žmones, negalinčius mokėti ganėtinai daug pinigų už maistą bei patogią nakvynę Jaunimo namuose. Beje, pažadėjau šioje, trečiojoje, dalyje pakalbėti apie pastatą. Jam neturiu ko prikišti – tai buvo puikus pastatas: modernus, naujas, erdvus, turintis patogius ir šviesius kambarius.

Ketvirtoji dalis. "Memzorgantai" (nes jau pradėjau apie juos).

Kaip minėjau "memzorgantai" buvo visiškai atskirti nuo kitų dalyvių. Jų buvo apie 20-30, tačiau, mano nuomone, net jei jie sudaro sąlyginai nedidelę grupę, neturėtų būti šitaip ignoruojami. Taip jautriai reagavau į organizatorių žiaurumą šių žmonių atžvilgiu tik todėl, jog pati likus savaitei pasikeičiau gyvenimo sąlygas į geresnes ir persikrausčiau į Jaunimo namus. Kiekvieną vakarą žiūrėdama, kaip sustirę, nelaimingi "memzorgantai" būriuojasi prie išėjimo ir visi drauge, palaikydami vienas kitą žygiuoja link miestelio per tikrai bjaurų orą, dėkojau Dievui, jog nepagailėjau tų papildomų investicijų į šiltą ir patogų būvį. Negana to, "memzorgantai" savo gyvenamojoje vietoje (miestelyje esančioje mokykloje) buvo pasitikti vaikučiams tinkančiais perspėjimais "Neliesti", "Nečiupinėti", "Nevaikščioti", "Nekvėpuoti" ir t.t. Nenuostabu, kad jie jautėsi įsižeidę, o toks organizatorių sprendimas pažadino gailestį bei pyktį kitų dalyvių širdyse. Ir nieko nebestebino nei kur nors ant suoliuko ar slapta kokioj nišoj Jaunimo namuose miegantis "memzorgantas" , nei geraširdžio Carsten (sunku pasakyti, iš kokios jis šalies) įsteigtas esperanto taksi - nemokamas "memzorgantų" gabenimas į Ksanteną bei atgal nuosavu automobiliu. Gėda jums organizatoriai, gėda!!!

Penktoji dalis. Organizatorių gėda.

O ji buvo stulbinamai didelė. Organizacinis komitetas buvo tikrai per didelis – net 20 žmonių. Nors visi atrodė baisiai užsiėmę, kiekvieną kartą iškilus realiai problemai būdavo labai sunku rasti atsakingą žmogų. Todėl buvo pageidautina arba nekelti problemų arba jas spręsti patiems. Į tokias smulkmenas, kaip vėluojantys renginiai, kvailas valgymų laikas, "stringanti" programa, dingstantys raktai bei organizatoriai (kurie turėtų turėti tuos raktus) gan greit išmokome nekreipti dėmesio. Greit supratome ir tai, jog puikų renginį teks kurtis patiems. Tačiau galbūt pradėjau pernelyg piktai ir kategoriškai. Nepaisant visko, organizatoriai buvo tikri šaunuoliai, galbūt jiems tik trūko patirties ir paramos iš vyresnių, labiau patyrusių žmonių. Juk renginį organizavo tokie pat jauni žmonės kaip ir dalyviai. Ir nors darė tą dažnai klysdami, bet tikrai nuoširdžiai ir stengdamiesi.

Šeštoji dalis. Kvailas valgymų laikas.

Pabandykite įsivaizduoti šėliones iki pusės šešių ryto. Tada saldų saldų kaip melisų arbata su medumi miegą. Ir pusryčius, kurie prasideda 7.30!!! Kasdien prisiekdavau sau, jog pajėgsiu ryte pabust ir nužygiuot iki valgyklos (vis dėlto gi sumokėti pinigai), bet paprastai šis pažadas būdavo pamirštamas kartu su nutildytu žadintuvu bei apsivertimu ant kito šono. Sunku pasakyti, ar patys organizatoriai sugebėdavo atsikelti taip anksti (sunku pasakyti, nes nelabai sėkmingai nukakdavau iki pusryčių stalo), tačiau pagal paskutiniąją dieną paskelbtą statistiką pusryčiautojų skaičius vidutiniškai neviršydavo 30-ies. Po poros dienų organizatoriai tikrai susirūpino tokio masto bado akcija, todėl dalyvių pašto dėžutes (apie tai skaitykite septintojoje dalyje "Pašto dėžutės") užplūdo grasinantys raginimai pasirodyti prie pusryčių stalo. Kaip bebūtų keista, grasinimai buvo įvykdyti: vieną ankstyvą rytmetį, kai sapnų karalystė laikė stipriausiai savo glėby, buvo pradėta žiauri ir negailestinga žadinimo akcija. Ji susidėjo iš tokių komponentų: garsaus beldimo į duris, staigaus durų atidarymo ir įsiveržimo į kambarį, baisios dainelės, kurios nebepamenu, bet kažkas panašaus į "Laaabas Ryyyytas, visi į valgyyyklą", atliekamos pagal dar baisesnę melodiją, pasiūlymo atsigaivinti sultimis, vandeniu ar kava (žadinimo akcijos organizatoriai su savimi vilko vežimėlį gėrimų). Taip pat neatsiejama akcijos dalis buvo išsigandę, perpykę, perbalę ar paraudę, neturintys jėgų net inkštelti pažadintieji. Tą rytą pusryčiaujančiųjų buvo daug. O sekantį rytą organizatoriai, tikriausiai susirūpinę dėl savo gyvybių, paprastai ir išmintingai perkėlė pusryčių laiką į 11 val. Nuo tada visi pamilo organizatorius ir baigė skųstis.

Septintoji dalis. Pašto dėžutės.

Tai buvo viena gražiausių akcijų, kurios sėkmė buvo netikėta visiems. Idėjos esmė labai paprasta: nupirkti krūvą vokų ir leisti dalyviams pasidaryti iš jų pašto dėžutes, klijuojamas ant sienos centriniame koridoriuje. Dalyviai pasidarė daug gražiausių ir įvairiausių pašto dėžučių bei jų pagalba ėmė nesustodami susirašinėti. Išsivystė tikra vietinio pašto sistema. Būdavo nepaprastai malonu bėgant į kokią paskaitą ar koncertą išvysti mažą balto laiškelio kraštelį savo pašto dėžutėj-vokely. Vėliau susikūrė ir grupinės pašto dėžutės, gerbėjų pašto dėžutės (taip vadinamų "fanklubų"), neegzistuojančios ir t.t...

Aštuntoji dalis. Programa.

Programa turėjo vieną juokingą bruožą: ji buvo absurdiškai suplanuota (dar vienas akmuo į organizatorių daržą). Pavyzdžiui, vienu metu vykdavo keturios skirtingos paskaitos ar kursai, o po to sekdavo poros valandų pauzė, kai pasimetę dalyviai blaškydavosi koridoriais nežinodami, ką veikt. Na, bet išradingi dalyviai niekad nenuobodžiauja, todėl pertraukų metu būdavo organizuojami grupinio masažo seansai, improvizuojami koncertai, žaidimai arba draugiškos diskusijos įvairiomis temomis. Daug pagyrų organizatoriai nusipelnė už vakarinę programą: esperantiškų grupių "JOMO", "Dolchamar", "Krio de Morto" ir "Amir" koncertai gniaužė kvapą ir susilaukė daugybės ovacijų. Tačiau negalima pamiršti ir pačių dalyvių paruoštų muzikinių numerių ar koncertų, kurie visiškai nenusileido profesionaliems. Naktinėje programoje buvo galima išvysti čeko Mareko paruoštus filmus su esperantiškais subtitrais, pasilinksminti diskotekoje, kuri, kaip bebūtų keista, buvo ganėtinai nepopuliari galbūt dėl gana atokios vietos rūsy, iki kurios dalyviai paprasčiausiai nesugebėdavo nueiti. Tačiau tikrasis naktinis gyvenimas kaip ir visada vyko "trinkejo'je" bei... "gufujo'je".

Ir, žinoma, viena nuostabiausių viso seminaro akimirkų - Naujųjų metų sutikimas. Pradžia buvo oficialiai paskelbta tada, kai kažkur Ramiojo vandenyno salose prasidėjo Naujieji metai. Nuo tada kas valandą per garsiakalbius būdavo paskelbiamos šalys, kuriose prasideda Naujieji metai. Taigi kas valandą nuskambėdavo audringi aplodismentai ir sveikinimų banga. Vakare visi norintys galėjo dalyvauti bankete - šventinėje vakarienėje. Patiekalai tikrai buvo stulbinamai skanūs ir įvairūs. Kulminacija buvo pasiekta 24 val. vietos laiku (jau buvau spėjusi atšvęsti prasidėjusius Naujuosius Lietuvoje): begaliniu troškimu pasveikinti visus dalyvius (net jei jų nebuvai iki šiol matęs ar neatsiminei vardo) bei esperantišku šokiu "La Bamba" pasireiškė masinė euforija, vėliau programa persikėlė į "trinkejo", "gufujo", diskoteką, kuri tą vakarą sutraukė tikrai daug žmonių. Manyčiau, profesionalaus didžėjaus Roger iš Brazilijos, kuris tikrai puikiai ją vedė, dėka.

Devintoji dalis. "Trinkejo" ir "gufujo".

Abi šios vietos yra neatsiejama kiekvieno esperantiško jaunimo renginio dalis ir abi yra ganėtinai skirtingos. "Trinkejo" paprastai yra vieta, kurioje galima įsigyti alkoholio, rūkyti, šėlti, šokti ant stalų ir visais kitais būdais "skatinti jaunimo tarpusavio bendradarbiavimą". Bet šio Tarptautinio seminaro metu nebuvo nei šokių ant stalų, nei dainų (tiesa, magnetofonas vis dėlto sukurdavo šiokį tokį muzikinį foną), jei atvirai, nebuvo ten ir baisiai daug žmonių. Tik alaus buvo tiek, kiek širdis geidžia. Tačiau kokia iš jo nauda, kai kaina rytų europiečiui yra tikrai per didelė. Vieną kartą galima užmerkti akis prieš tą 3.30 eurų kainą, tačiau jau reiktų būti visiškai aklam, kad leistum sau prabangą mėgautis alkoholiu kiekvieną vakarą, todėl... Visi patraukdavo į "gufujo". Štai čia ir slypėjo vienas didžiausių viso renginio fenomenų. "Gufujo" - tai alternatyvi "trinkej'ai" vieta, kurioje pavargęs ir ramybės ištroškęs renginio dalyvis gali tikėtis gauti puodelį kvepiančios arbatos, atsipalaiduoti tylios, ramios muzikos glėbyje ir pabendrauti su draugais. Paprastai "gufujo'je" galima išvysti vos kelis asmenis, tačiau šiais metais tiesiog trūko kėdžių šioje ramybės oazėje. Manyčiau, jog buvo net kelios šios "gufujo's" pergalės priežastys. Pirmiausia, alkoholinių gėrimų kainos "trinkejo'je" tikrai buvo per didelės, o būtinybės nusigerti niekas nejautė, todėl žmonės tikrai žymiai mieliau mokėjo 1 eurą už puodelį arbatos, patiekiamą žavios arbatinės vedėjos Veros iš Vengrijos. Pakankamai mieli ir mandagūs klientai dažnai gaudavo arbatos nemokamai. Be to, ta pati žavioji Vera pasistengė kiekvieną vakarą pateikti lankytojams kokią nors naktinę programėlę: paskaitą, diskusiją, mini lėlių teatrą, koncertą... Netrūko nei norinčių prisidėti prie šios naktinės programos, nei ją išvysti. Beje, paskutiniąją naktį buvo paskelbta oficiali trikova tarp diskotekos vedėjo Felikso, "trinkejo's" prižiūrėtojo Andreas bei žaviosios Veros. Po ilgo mūšio (iš kurio jau gan anksti iškrito diskoteka), kuris beveik baigėsi lygiosiomis, vis dėlto nugalėjo Vera.

Dešimtoji dalis. Ekskursija.

Pirmą kartą šio renginio metu nudžiugau tada, kai suvokiau, kaip gerai padariau, jog atsisakiau "memzorganto" statuso ir apsigyvenau Jaunimo namuose. Antrąjį - kad atsisakiau ekskursijos. Lauke buvo siaubingai šalta: ledinis vėjas, spaudžiantis ašaras - tikras žiemos speigas. O ekskursija vyko lauke. Visą dieną. Buvo aplankytas Ksanteno archeologijos muziejus po atviru dangumi, iki kurio dalyviai žygiavo pėsčiomis. Vėliau jie apžiūrėjo miestelį ir susiglaudę šildėsi išties gražioje bei įspūdingoje centrinėje miestelio bažnyčioje. O tada žingsniavo tuo pačiu takeliu atgal, o ledinis vėjas tyliai juokėsi ir krizeno. Jei manote, kad jau geriau šitaip atsiduoti žiemos patyčioms nei tuščiai praleisti dieną, aš visiškai su jumis sutinku. Todėl tą penktadienį kartu su mažu būreliu bendraminčių leidomės į nuosavą ekskursiją automobiliu, karts nuo karto išvysdami ir paguosdami kokį nors apledėjusį ekskursijos dalyvį. O mūsų kelionės tikslas, tiesą sakant, buvo rasti... internetą.

Vienuoliktoji dalis. Interneto paieškos.

Ką isivaizduojate išgirdę "Vakarų Europa"? Tikriausiai puikiai išvystytą, modernų, laimingą, naujovių kupiną kraštą. Ir aš taip maniau, bet ši nuomonė pasikeitė gana greitai ir gana radikaliai. Pirmasis siurprizas laukė ieškant Jaunimo namuose elementaraus kompiuterio paruoštos medžiagos peržiūrai ir patikrinimui, ar viskas veikia ir ar nėra jokių klaidų. Šiaip ne taip organizatorių štabe pavyko rasti vieną varganą kompiuterį. Gerai, kad keletas dalyvių buvo atsivežę savo asmeninius kompiuterius, kuriuos esant reikalui būdavo galima gana lengvai pasiskolinti. Tačiau šiais laikais kompiuteris be interneto - visiškai nenaudingas aparatas, todėl visas būrelis atsivežusių savo kompiuterius su didžiule viltimi akyse prašė organizatorių galimybės prisijungti prie internetinio ryšio. Štai ir dar vienas siurprizas - interneto nėra. Ar galite įsivaizduoti minas tų, kurie negali išgyventi be virtualaus pasaulio net paros? Prasidėjo beveik isterija. Todėl ekskursijų dieną ir leidomės ieškoti interneto (lydėjom porą tų, kuriems internetas svarbiau už duoną kasdieninę). Pirmiausia patraukėme į mažutį mielą miestuką į kitą pusę nuo Ksanteno. Be vienišo praeivio, kuris, atrodė, išvis nesuvokė, ką reiškia žodis "internetas", nieko daugiau neradome (beje, tas praeivis buvo kokių 17-os metų). Todėl leidomės į Ksanteną. Ksantenas - puikus, gražus turistinis miestas, ganėtinai didelis, apie 24 tūkst. gyventojų. Deja, jame interneto irgi... nėra. Netikite? Netikėjome ir mes, bet net pačiame turistų informacijos centre interneto nebuvo ("galbūt po savaitės bus" ). Todėl patenkinti internetinį badą teko važiuoti net į rajono centrą. Nuo šiol niekas tegul nedrįsta sakyti, jog Lietuva atsilikusi arba mažai išvystyta šalis. Kompiuterius ir internetą mes tikrai turime!

Na štai, tikriausiai ir viskas. Galbūt tik pamiršau pridurti, jog viso straipsnio metu akcentavau tik renginio minusus arba keistenybes. Nenoriu, kad susidarytumėte neteisingą nuomonę. Renginys buvo puikus. Galbūt keistas, bet puikus. Nes ten, kur po vienu stogu susirenka būrys žmonių iš viso pasaulio, turinčių troškimą susipažinti su tavimi, negali būti blogai. Nepapasakojau apie tą nepakartojamą nuotaiką bei laisvę, kuri tiesiog gali būti užuodžiama ore tokių renginių metu. Visiška laisvė mąstyti, elgtis, kalbėti taip, kaip nori, nes aplinkinių tolerancija - begalinė. Buvo tikrai šaunu bei puiku. Ir, ko gero, būtų buvę nuobodu be visų tų keistenybių ir linksmų nesusipratimų, kurie tebuvo "prieskoniai" renginiui. Todėl tikrai nuoširdžiai rekomenduoju visiems kitais metais apsilankyti Tarptautiniame seminare.

Indrė Pileckytė

Komentarai

Jei norite palikti komentarą, paspauskite čia. Mūsų redakcija neatsako už komentarų, kuriuos palieka lankytojai, turinį. Tačiau pasiliekame galimybę pašalinti komentarus, jeigu jie bus pernelyg įžeidžiantys.

Uždaryti

Kepurėtoms esperanto kalbos raidėms naudokite x-sistemą.

Vardas: *
El.paštas:
Jūsų komentaras: *
	Liko simbolių
	Įrašykite kodą, kuris pavaizduotas paveikslėlyje: