Naujienos

IJK sudrebino Zakopanės gatves

Užtinę ir nuolat žiovaujantys nuo savaitę trukusios nemigos veidai, paraudusios nuo atsisveikinimo ašarų akys, krūvos lagaminų, miegmaišių ir suvenyrų... Ir iš visų pusių skambantis optimistiškas "ĝis la revido" ("iki pasimatymo"), nes troškimas susitikti dar kartą stipresnis už viską...

Maždaug taip (gal kiek poetiškai) atrodė Zakopanė nuo pat ankstyvo rugpjūčio 8-osios - paskutinės IJK dienos - rytmečio. Kas gi, po galais, ten vyko/įvyko? Tikriausiai reikėtų pradėti nuo pačių pradžių pradžios...

IJK

Manau, jog pradedant liaupsint šių metų IJK, būtų tikslinga iš pradžių paaiškinti, kas tai yra. Internacia Junulara Kongreso - tai Tarptautinis jaunimo kongresas. Pagal savo mastus jis yra vienas didžiausių esperantiškųjų renginių, paprastai suburiantis apie 400 jaunų (arba tokių, kurie jauni jaučiasi širdyje) žmonių iš daugybės pačių įvairiausių pasaulio šalių.

Pirmasis IJK įvyko dar 1938 metais. Tuo pat metu buvo įkurta ir Pasaulinė jaunųjų esperantininkų organizacija - TEJO. Renginį inicijavo viena olandų esperantininkų pedagogų šeima ponas ir ponia E. van Veenendaal. Dėl sudėtingų to meto Europos įvykių Tarptautiniai jaunimo kongresai nevyko iki pat 1946 m., kol atgimė Belgijoje. Nuo tada IJK vyksta kiekvienais metais skirtingose vietose. Šiais metais 61-asis IJK buvo organizuotas garsiajame Lenkijos turistiniame mieste Zakopanėje, įsikūrusiame prie pat pasakiškų Tatrų šlaitų šalies pietuose.

Organizatoriai

Pagrindinis IJK organizatorius yra TEJO, tačiau didžiausią darbų krūvį turėjo atlaikyti LKK - vietinis organizavimo komitetas. Organizatorius arba LKK narius buvo labai lengva atpažinti iš jų nuolat pervargusių veidų, nes pagrindinėje kongreso būstinėje juos sutikti buvo galima bet kuriuo paros metu. Didžioji dalis organizatorių buvo iš Lenkijos jaunimo klubo "Varsovia Vento", tačiau netrūko ir kitataučių (iš Slovakijos, Bulgarijos ir t.t.).

Dalyviai

Šiais metais renginyje dalyvavo 456 jaunuoliai. Daugiausia dalyvių buvo iš Rusijos (net 84 ), tačiau nepasikiaulino ir Lietuva - mūsų atstovų buvo net 7 (palyginus su kitomis šalimis tai yra gana didelis skaičius). Ar galite įsivaizduoti, kokią nuotaiką ir šventę gali sukurti pusė tūkstančio puikiai nusiteikusio jaunimo, kurį vienija bendra idėja ir troškimas linksmintis?! Egzotišką nuotaiką kūrė didžiulis būrys rytiečių (korėjiečių, japonų, vietnamiečių) bei atstovai iš tokių egzotiškų šalių kaip Nigerija, Moldavija, Nepalas, Brazilija ir pan. Nuvilsiu tuos, kurie mano, jog esperanto naikina žmonių tautinį identitetą: visi dalyviai atsivežė ne tik tautinius bruožus veiduose, bet ir manieras, mąstyseną, suvokimą, įpročius ir pomėgius. Tarsi iš anekdotų nukopę suomiai, lėtesni net už lietuvių per dantį traukiamus estus (tikiuosi, kad jie nesupyks), visiškai atsipalaidavę, pasidabinę spalvingais marškiniais, nuolat niūniuojantys ir šokantys juodieji esperantininkai,draugiškai besilankstantys japonai ir šiek tiek nuolat vaidinantys prancūzai... Tai kažkas stebuklingo ir pasakiško - visiškas kultūrų, požiūrių mišinys, kurį vienija esperanto ir troškimas bendrauti, susipažinti, švęsti... Ne veltui renginio tema buvo "Unueco en diverseco" ("Vienybė įvairovėje").

Programa turėjo keletą esminių bruožų:

Ji buvo beprotiškai įvairi. Vienu metu vykdavo net keletas renginių (net ne keletas - jų vykdavo daugybė!), todėl pasirinkti, kuriame iš jų norėtųsi dalyvauti, būdavo išties nelengva. Rytinę programos dalį dažniausiai sudarė paskaitos įvairiomis temomis: internetiniai esperanto projektai, žurnalai, ryšiai bei padėtis ES, esperanto veikla egzotiškose šalyse, informavimo būdai ir pan. Tiems, kurių šios temos nežavi, buvo paruoštas paskaitų ciklas apie filmų ruošimą, vertimą, subtitravimą, paskaitos apie kompiuterines naujoves. Netrūko ir specifinių paskaitų apie tolimas šalis, Tatrus, net apie vegetarizmą, ekologiją, spiritizmą, psichologiją ar aromaterapiją. Nedievinantys sėdėjimo paskaitose (net ir be galo įdomiose) galėjo leisti laiką Falun Dafa (kažkas tarp jogos ir meditacijos) arba Tai - Jitsu (Rytų kovos menų atšaka) užsiėmimuose. Pavargusieji nuo egzotikos visuomet galėjo grįžti prie standartinio krepšinio, tinklinio, stalo teniso, badmintono ir t.t. Žinoma, ne visi veržėsi į sporto sales. Daugelį traukė lenkų ("Jak sie macie?") arba japonų kalbos kursai, galimybė stebėti ar dalyvauti improvizacijų teatre, speciali naujokų programa (atvira visiems norintiesiems), įvairūs šokių kursai (netgi korėjietiškų), galimybė dainuoti chore bei, savaime suprantama, esperanto kalbos kursai pradedantiesiems (ir ne tik). Ir visa tai - tik rytinėje ir popietinėje dienos dalyje. O kur dar ekskursijos, bei vakarinė/naktinė programa...

Naktinė ir vakarinė programa atspindėdavo tai, ko čia susirenka ta pusė tūkstančio jaunuolių iš viso pasaulio. Kiekvieną vakarą pradėdavo koncertai bei spektakliai. Grojo puikiai Esperantijoje (taip vadinama fiktyvi esperantininkų šalis) žinomos įvairios muzikinės grupės: visiškai tarptautinės sudėties "Esperanto Desperado", lenkų grupė "Obrochty", žavi šokoladinė kanadietė Siona Neale Majewska, nemirtingų bardų atlikėjas Georgo Handzlik, ukrainietis Mevo, nenupasakojamas, nepakartojamas ir visų mylimas JOMO, esperantišką metalą grojantys "Krio de Morto" bei roko grupė "Kadakar". Po koncertų bei vaidinimų prasidėdavo iki paryčių (arba iki tol, kol yra norinčių šokti) trunkančios teminės (pvz. "miestinė kultūra", "pasaulinė muzika", "popsas išlaisvina", "70-tieji" ir t.t.) diskotekos, vedamos didžėjų brazilo Roger Borges bei vokiečio Jan Schroeder. Žinoma, kiekvienoje diskotekoje netrūkdavo ir unikalaus esperantiškojo šokio "La Bamba", kurį reikia pamatyti, nes nupasakoti neįmanoma. Tuo vakarinė programa nesibaigė. Pasiilgusius ramybės ar pavargusius šėlti diskotekoje išskėstomis rankomis pasitikdavo "filmejo" ("kino teatro") pagrindinis iniciatorius Marek Blahuš su savo neišsemiama filmų/filmukų kolekcija. Dažniausiai tai būdavo gerai žinomi filmai su esperantiškais subtitrais. Išsiskyrė tik "Inkubus" - esperantiškai įgarsintas siaubo filmas, ko gero senesnis už visus esperantininkus kartu sudėjus.

Vienas svarbiausių programos bruožų - nuolatinė jos kaita. Jeigu kas dar pirmosiomis kongreso dienomis viltingai žvelgdavo į kongreso knygą (leidinį, kuriame pateikiama visa kongreso informacija, programa, paskaitų aprašai, dalyvių kontaktiniai duomenys), siekdamas nesusipainioti ir tikslingai suplanuoti laiką, greit turėjo mesti tai iš galvos. Programa buvo tokia chaotiškai besikeičianti, jog vienintelė galimybė kažko nepraleisti - tai kartas nuo karto per dieną patikrinti visą naujausią informaciją skelbimų lentoje.

"Trinkejo" ir "drinkejo"

Joks normalus IJK negali vykti be šių dviejų nepaprastai svarbių vietų. "Trinkejo" - tai vieta, kur kongreso dalyviai gali pakrauti savo vidines baterijas kava (patikėkite, po savaitės režimu "jokio miego", kava tampa svarbesnė net už maistą), arbata, lengvais užkandžiais, saldumynais. Čia nuolat būriuodavosi ramybės pasiilgę žmonės, vykdavo diskusijos, draugų susitikimai, žvakių šviesoj neretai meiliai burkuodavo ir esperantiškosios poros.

Tačiau žymiai didesnio dėmesio sulaukė pusiau oficiali "drinkejo" (tiems, kurie dar nesigilino į esperanto kalbos savybes: "drinkejo" - tai vieta, kur galima gerti alkoholinius gėrimus, "trinkejo" - kur visus kitus, nematuojamus laipsniais). Joje visiškai neoficialiai buvo galima įsigyti lenkiško alaus ar gauti kokį nors kokteilį. Gan greitai netoli "drinkejo" susibūrė kiekvieną vakarą didėjantis bendraminčių būrelis. Jo pagrindą sudarė kompanija iš Katalonijos, todėl garsios dainos, gyva muzika ir šokiai visuomet pasitikdavo visus, einančius į (ar praeinančius pro) "drinkejo". Šis neoficialus klubas buvo dar viena naktinės programos alternatyva.

Svarbiausi renginiai

Nei vienas IJK neapsieina be:

Iškilmingo atidarymo (Solena Malfermo). Dalyvavusieji Pasauliniame kongrese Vilniuje gali dabar tik užjaučiamai palinguoti galva. Paprastai iškilmingi atidarymai būna nepataisomai nuobodūs, tačiau čia - jaunimo renginys. Nors netrūko iškilmingų kalbų, svečių, bet juos "atskiesdavo" laisva atmosfera, neoficialus vedančiųjų elgesys, juokai ir pokštai. Žinoma, vakaro "vinimi" tapo iškilmingas vėliavos atidengimas. Atrodo, vėliava visiškai nenorėjo būti atidengta, todėl tiksliau reiktų pasakyti, jog tai buvo "iškilmingas vėliavos užstrigimas, nukritimas, pakėlimas ir pakabinimas".

Kultūros ir kalbų festivalio (Kultura kaj Lingva Festivalo). Šio renginio metu visi norintys gali pristatyti savo šalies kalbą bei kultūrą. Čia nieko netrūko: norintys galėjo išgirsti gyvai atliekamas japoniškas dainas bei muziką, paragauti moldaviškų vynų bei keistų kukurūzinių patiekalų, buvo ir įprastų, bet užsieniečiams egzotiškų rusiškų šokių, amžinai triukšmingų katalonų dainų, Bosnijos bei Hercegovinos šokių ant stalų... Ir nors visas renginys primena didžiulę chaotišką mugę, kuriame nuotaika yra nenupasakojama ir nepakartojama - visas pasaulis susirenka po vienu stogu...

Tarptautinio vakaro (Internacia Vespero). Šio vakaro metu visi vėlgi gali pristatyti savo ar kitą šalį, arba tiesiog parodyti, ką moka: spektaklius, dainas, šokius, poemas ir t.t. Daugiausia aplodismentų sulaukė neoficiali poema apie IJK - humoristinė visų IJK metu vykusių įvykių apybraiža.

Uždarymo (Fermo). Savo oficialumu uždarymas pranoksta net iškilmingąjį atidarymą. Ko gero todėl, jog jo metu visi staiga supranta, jog savaitę trukęs visiškai kitoks, nepakartojamas gyvenimas baigiasi. Dalyvių galvose netikėtai gimsta suvokimas, jog rytoj jie turės susikrauti daiktus ir palikti šį savaitę laiko trukusį jaunimo rojų. Veltui renginio vedantieji siekia įpūsti optimizmo linksmomis kalbomis ar juokais - liūdna, kad net verkti norisi. Žinoma, iškilmingų kalbų netrūksta, pristatomi naujai išrinkti TEJO valdybos nariai, apibendrinamas renginys, pristatoma šalis, kurioje kitais metais vyks kongresas, vyksta iškilmingas vėliavos perdavimas (šįkart jis vyko sklandžiau nei per atidarymą - ko gero net vėliavai dingo noras pokštauti).

Tarptautinio baliaus (Internacia Balo). Paskutinis vakaras, paskutinė galimybė išgerti kavos "trinkejo", paskutinė galimybė apsikabinti su draugais, pašokti... Šių metų IJK paskutiniojo baliaus dalyviai "keliavo" "Aplink pasaulį". Visi dalyviai turėjo pasidabinti savo ar bet kurios kitos šalies tautiniais drabužiais (žinoma, niekas per galvą nedaužė, jeigu žmogus ateidavo apsirengęs taip, kaip nori). Renginio metu vyko loterija, žaidimai, buvo renkami baliaus karalienė ir karalius. Tačiau svarbiausia šios šventės paskirtimi tapo atsisveikinimas su draugais, apsikabinimas su kongreso metu atrastu mylimuoju ir to aplink sklandančio tarptautinio, gyvo, jauno oro įkvėpimas.

Ekskursijos

Trečiadienis jau nuo senų senovės yra oficiali visų Esperantijos kongresų ekskursijų diena. Ne išimtis ji buvo ir šiame kongrese. Norintys galėjo pasirinkti vieną iš trijų ekskursijų: į Krokuvą ir Veličkos druskų kasyklą, į Osvencimo koncentracijos stovyklą, Wadowice ir Kalwaria Zebrzydowska bei ekskursiją į Tatrų nacionalinį parką. Apibendrinti vienu žodžiu visas ekskursijas būtų sunku, jei ne viena lengvinanti aplinkybė - jos buvo blogai organizuotos. Blogai suplanuoti maršrutai, nepaskirstytas laikas, dėl prastos kontrolės pasimetantys žmonės, vėlavimas grįžti (pvz. ekskursijos dalyviai iš Krokuvos bei Osvencimo vėlavo grįžti net tris valandas, todėl buvo pakeista programa, vakarienės laikas ir t.t ). Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera - bendros nelaimės suartina (grįžę iš ekskursijų esperantininkai buvo susidraugavę dar stipriau nei iki jų).

Miegojimas ir valgymas

Kiekviena miego minutė kongrese tapo auksine. Jeigu normaliame pasaulyje miegą įmanoma matuoti valandomis, tai čia - tik minutėmis, nes jam paprasčiausiai nelikdavo laiko (štai kodėl visi masiškai traukdavo į "trinkejo" stiprintis kava). Žinoma, jau po kelių kongreso dienų nieko nestebino kur nors paskaitoje, filmo peržiūroje ar šiaip ramesniame kamputyje besnaudžiantys dalyviai. Tačiau visi turėjo ir oficialias miegamąsias vietas. Jos buvo trys (skyrėsi tik kainos): pensionas (pats brangiausias ir labiau populiarus tarp tų‚ kurie "jaučiasi jauni širdyje"), jaunimo bendrabutis ir vadinamoji "amasloĝejo" (išvertus pažodžiui - vieta kur gyvena masė žmonių). "Amasloĝejo" paprastai gyvena didžioji dalis jaunųjų esperantininkų, nes: a) čia yra pigu; b) čia visuomet kas nors vyksta; c) čia labai labai linksma. Šį kartą "amasloĝejo" buvo įsikūrusi trijų aukštų mokykloje. Čia be puikiai įrengtų tualetų ir dušų buvo ir valgykla, daugybė vietų pasisėdėjimui, nuolat užimtas pianinas ir t.t.

Rinkdamiesi maitinimą kongreso dalyviai taip pat turėjo dvi galimybes: užsisakyti maistą ir po to tik nepamiršti pavalgyti arba rūpintis maistu patys (tam turėjo atskirą valgyklėlę). Paprastai maistu rūpinosi turintys labai griežtus maitinimosi principus (pvz. vegetarai), taupantys pinigus arba šiaip fanatiški maisto gaminimo mėgėjai.

Policija

Jau per amžių amžius egzistuoja konfliktas tarp "jaunosios ir senosios" kartų. Suprantama, jog 500 jaunuolių iš viso pasaulio nesukėlė džiugaus entuziazmo žmonių, atvažiavusių ramiai pamiegoti į Tatrų pašlaites, veiduose. Viena didžiausių problemų renginio metu tapo vietinių gyventojų reikalavimas nustoti triukšmauti po 22 val. (maždaug tuo metu įsibėgėdavo visi koncertai). Po poros pirmųjų bandymų ignoruoti ramybės ištroškusius žmones buvo pasitelkta vietinė Lenkijos "žaliųjų berniukų" pagalba. Po to ją reikėjo telktis dažnai (iš viso net tris kartus), ir tik originalių organizatorių paaiškinimų bei atsiprašinėjimų dėka kongresas nebuvo uždarytas ankščiau laiko.

O kas toliau?

O toliau atsisveikinimai, ašaros, keitimasis adresais, nuotraukomis ir pažadais susitikti sekančiame IJK. Dauguma IJK dalyvių sėdo į autobusą ir kartu dainuodami išriedėjo į IJS (Tarptautinę jaunimo savaitę) Vengrijoje, bet tai - jau kita istorija...

Tiems, kurie dar nė karto nedalyvavo

Žinoma, tuos, kurių širdyje sukirbėjo noras dalyvauti panašiame, pašėlusiame nuotykių ir linksmybių maratone, domina ir kiti, šiek tiek aktualesni ir realesni klausimai:

Kainos. Kainos skiriasi priklausomai nuo dalyvio pasirinktų gyvenimo sąlygų (pvz. miegoti viešbutyje ar ant grindų savo miegmaišyje), taip pat galima rinktis (arba atsisakyti ir rūpintis pačiam) maitinimą, ekskursijas, todėl tie, kurie ieškos pigiausio varianto - tikrai jį susikurs. Pvz. šiais metais lietuvis, pasirinkęs miegoti ant grindų ir pats rūpinęsis maistu už visą savaitę mokėjo tik 35 eurus.

Kur kreiptis. Greitu laiku visa informacija apie sekantį IJK pasirodys internete. Prisiregistruoti bus galima internetu arba Lietuvos esperantininkų sąjungoje. Jei turėsite kokių klausimų, visada galite klausti ir mūsų - "Esperanto mozaikos" redakcijos.

Padrąsinimas. Jeigu dar nedalyvavote jokiame esperantiškame renginyje ir manote, jog jūsų esperanto kalbos žinių nepakaks, galiu paguosti - čia susirenka paties įvairiausio lygio bei patirties žmonės. Savo akimis mačiau, kaip naujokai, sunkiai tariantys "saluton", savaitės pabaigoje jau pradėjo regzti sakinius. Naujokai čia priimami išskėstomis rankomis - visi noriai jums padės įžengti į Esperantiją.

Sekantis (62-asis) IJK vyks Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve (2006 metų rugpjūčio 06 - 13 dienomis). Susidomėjusieji, nedelskite prisiregistruoti: gausite nuolaidą.

Indrė Pileckytė ("Esperanto mozaikos" redakcijos narė)

Komentarai

Jei norite palikti komentarą, paspauskite čia. Mūsų redakcija neatsako už komentarų, kuriuos palieka lankytojai, turinį. Tačiau pasiliekame galimybę pašalinti komentarus, jeigu jie bus pernelyg įžeidžiantys.

Uždaryti

Kepurėtoms esperanto kalbos raidėms naudokite x-sistemą.

Vardas: *
El.paštas:
Jūsų komentaras: *
	Liko simbolių
	Įrašykite kodą, kuris pavaizduotas paveikslėlyje: